Padėk sau… puoselėti savo Medį

Pagaliau, balandžiui perkopus į antrą pusę, mūsų nuolatinio šalčio kamuojamą Europos centrą aplankė pavasaris. Labai nedrąsiai, žengdamas du žingsnius į priekį ir vieną atgal, tarsi norėdamas palikti sau galimybę atsitraukti.
Kas rytą gamta mus pasitinka vis žalesniais drabužiais ir sodresniais kvapais. Ore tvyro atsinaujinimo, augimo, vilties dvelksmas.

Visa kas vyksta gamtoje, tikim tuo ar netikim, randa atgarsį ir mūsų gyvenime. Su pavasario pradžia visų galvose ima kirbėti begalė idėjų: vieni dėlioja sodo darbų kalendorių, kiti kuria būsimo namo viziją, treti aiškinasi atostogų maršruto vingius. Pavasaris išlaisvina po žiemos apklotu saugotą ir išgrynintą energiją, kuri motyvuoja, skatina ieškoti, kurti, augti ir judėti pirmyn.

Kinų medicinoje pavasaris siejamas su Medžio elementu, žalia spalva, kūrybiškumu ir lankstumu. Jei viso šito savyje pasigendate, jumyse Medis dar nesužaliavo. O jei vis dažniau pastebite, kad esate vienas iš paskutinių protingai mąstančių žmonių, o aplink, kaip tyčia, vieni neišmanėliai blaškosi, kad laukan išbėgusių vaikų klegesys pasiekė aukščiausias decibelų ribas, o kaimynė iš antro aukšto ne tas gėles po balkonu pasodino – susimąstykite. Pyktis, nepasitenkinimas, susierzinimas ar bambėjimas yra sergančio Medžio požymiai. Jei nieko nekeisite, sušlubuos jūsų kepenys ar tulžies pūslė. Tuomet tulžį galėsite lieti jau ne perkeltine, o tikrąja to žodžio prasme. Be to, sudžiuvęs medis greičiau nulaužiamas, sudeginamas ar tiesiog pašalinamas iš regėjimo lauko.

Kad taip nenutiktų, puoselėkite Medį savo viduje: išsitieskite, pasitempkite, svajokite, ieškokite, kurkite ir būkite lankstūs, kad ne tik kaimynų vaikai, bet ir gyvenimo audros jūsų nepalaužtų.

Padėk sau… puoselėti Medį.

Padėk sau… susikurti svajonę

Vakar prasidėjo mėnulio jaunatis. Ar žinojai, kad dabar yra pats geriausias metas susikurti svajonę?
Tai man nėra jokia naujiena, tačiau žinoti yra viena, o veikti – visai kas kita. Šįkart nutariau veikti. Bet, pasirodo, kad tai nėra taip paprasta.

Reikia išskirti vieną vienintelę svajonę iš gausybės galimų. Ta svajonė turi liesti tik tave (jokių sveikų vaikų, dėmesingų vyrų ar geranoriškų bosų). Ji turi būti suformuluota esamuoju laiku (leidžiu, nors šiuo metu tikrai negaliu to sau leisti) ir be jokių neiginių (nebijau, nebevalgau ar nekreipiu dėmesio – netinka). Svajonė turi būti suformuluota kuo trumpiau ir kuo aiškiau. Be to, ją reikia užrašyti ir pasidėti taip, kad kiti nerastų, o tu galėtum nevaržomai ja gėrėtis.

Kūrybinės kančios mane nunešė į tolimą praeitį, kai sėdėdama mokyklos suole su bendraminčiais keikdavau lietuvių kalbos vingrybes: sinonimus, antonimus, homonimus ir visokius kitokius –imus. Tačiau dabartyje giliai širdyje džiaugiuosi įspūdingu gimtosios kalbos turtingumu.
Man pavyko! Kodėl gi nepamėginus ir tau?

Padėk sau… susikurti svajonę.

Padėk sau… atrasti Velykų prasmę

Nesu didžioji televizijos gerbėja. Greičiau priešingai. Be to, daugiau klausausi, nei žiūriu, ir tai, tik tuomet, kai apsimetu virėja arba kai trumpos valgio pertraukėlės metu noriu nors trumpam pabėgti nuo galvoje knibždančio minčių skruzdėlyno.
Žinau, kad negatyvi informacija, gaunama su maistu, ypatingai kenkia virškinimui, todėl esu labai išranki. Neretai tenka ilgokai miklinti pirštus, kol kalbanti dėžė pagaliau prabyla protingai ir prasmingai.

Štai ir šiandien, besimėgaudama Velykinių vaišių likučiais, panorau pasisemti svetimos patirties. Ir buvau palaiminta! Mano vakarėjančios buities erdvę netikėtai užliejo ir visą praėjusį savaitgalį įprasmino iš TV ekrano pasigirdę kunigo Algirdo Toliato žodžiai:
„Pati didžiausia šventė yra Velykos. Ir ta šventė simbolizuoja tai, kad meilė yra stipresnė už mirtį. Tai yra žinia, kad dieviškumas, esantis žmoguje, yra stipresnis už bet kokią išdavystę, už bet kokią nuoskaudą, už bet kokį piktumą, kurį mes nešiojamės.Velykos reiškia leistis į kelionę nepramintu taku su dideliu pasitikėjimu, kad viskas yra Dievo rankose, kad mes esame Dievo rankose.Išgyventi Velykas – tai leistis į Velykų kelionę, nes kol mes į kelionę nesileisime, Velykos neateis.“

Padėk sau… atrasti Velykų prasmę.

Padėk sau… atstatyti biologinį laikrodį

Ar žinojote, kad kovo mėnesį minima Pasaulinė miego diena? Diena, kai siekiama atkreipti dėmesį į miego svarbą sveikatai, socialiniam bendravimui, gyvenimo kokybei ir net trukmei. Ir, kaip tyčia, ji minima tą mėnesį, kai niekam neprisimenant dėl kokių tiksliai priežasčių iš mūsų atimama viena brangi miego valanda ir kuriam laikui sutrikdomas biologinis organizmo laikrodis!

Nepaisant to, kad lietuviškasis googl‘as mirga antraštėmis skelbiančiomis kovo 21-ąją Miego diena, tikrąją Pasaulinę miego dieną, deja, jau pramiegojom. Tai buvo kovo 16-toji – paskutinis penktadienis prieš pavasario lygiadienį.

Kad ir kiek mokslo ir politikos proto bokštai besiginčytų apie laikrodžio sukiojimo privalumus ir trūkumus, vienokį ar kitokį poveikį pajunta visi gyventojai, įskaitant ir keturkojus.

Senoji kinų medicina, suprantama, tokio išmislo, kaip laiko sukiojimas, nežinojo ir vargu ar jiems būtų kilusi tokia „išganinga“ mintis. Tačiau kaip suderinti organizmą ir atstatyti jo natūralų ritmą jiems nebuvo paslaptis. Ja naudojuosi ir aš. Tereikia tik keletą dienų skirti šiek tiek laiko sau ir atlikti trumpą dviejų simetrinių taškų, vadinamų Ketveriais vartais, savimasažą.

„Ketveri vartai” arba Sì Guān (四关) yra dviejų simetrinių taškų LI-4 ir LV-3, esančių rankose ir kojose tarp pirmojo ir antrojo pirštų, kombinacija. Šių taškų masažas pagerina energijos ir kraujo cirkuliaciją, sureguliuoja biologinį organizmo ritmą ir turi skausmą malšinantį poveikį.[http://www.kinumedicina.com/teorija/ketveri-vartai/]

O jei dar prieš eidami miegoti aromatinės lempos ar difuzoriaus pagalba kambaryje paskleisite lengvą levandos eterinio aliejaus kvapą, patikėkite, avių skaičiuoti tikrai nebeprireiks 

Padėk sau… atstatyti biologinį laikrodį.

Padėk sau… išgyventi dabarties akimirką

Kartais gyvenimo tempas tiesiog varo į neviltį. Lapeliai su būtiniausių darbų sąrašais užpildę monitoriaus rėmus ir nugulę stalą jau ima grėsmingai rikiuotis ant sienos. Laisvalaikis vis trumpėja arba, dar blogiau, jo metu vis dažniau atsliūkina bauginančios mintys apie gresiančius ”dedlainus“.

Atrodo, bėgi kaip graužikas rate ir nebesusigaudai, kur baigiasi vienas darbas ir prasideda kitas. O išgirdusi klausimą: „ar randate laiko sau?“, nemandagiai įsistebeiliji į klausiantįjį ir nežinai ar čia geriau bėgti ar rėkti.

Sakysite, kad tai stresas, kad jis tyko visų ir visur. Ir jūs būsite teisūs. Bet yra vienas būdas, kuris padeda man ištrūkti iš užburto rato. Kai pajuntu, kad susikaupė tiek degančių (suprask reikėjo jau atlikti vakar) darbų, kiek net paromis dirbdama nenudirbsiu, o nuo naujų reikalavimų net užgula ausis – kad ir kur bebūčiau, sustoju, užsiplikau puodelį kavos (tinka ir arbata), atokiai atsisėdu ir imu mėgautis dabarties akimirka. O jei dar yra galimybė gurkšnoti kavą lauke…
Patikėkite, po tokios čia ir dabar akimirkos pasaulis vėl įgauna spalvas, darbai nustoja deginę smegenis ir tu vėl kimbi į juos pasiraitojusi rankoves ir su dviguba jėga.

Padėk sau… išgyventi dabarties akimirką.