Padėk sau… išgyventi egzaminus

Šįryt pusryčiaudama įsijungiau TV, kad prablaškytų besikaupiantį minčių spiečių. Kai klausausi (dažniausiai klausau TV, o ne žiūriu) kieno nors kito minčių, savosios šiek tiek nurimsta.
Į mane prabilo Labo ryto laidos vedėjai iš svečio teisėmis dalyvaujančios psichologės mėginantys išgauti praktinių patarimų egzaminų kamuojamiems abiturientams ir, ypač, jų tėveliams.

Nesu psichologijos ekspertė, tačiau atsakymai į užduotus klausimus mane nuvylė. Pasakymai, kad abiturientai jau suaugę ir turi būti pakankamai pasirengę, kad jie laikė bandomuosius egzaminus ir dėl to turėtų nejausti panikos, kad tėvai patys sukelia vaikui stresą persistengdami su patarimais ir pagalba, kad „neišlaikius egzamino gyvenimas tęsiasi ir jis yra gražus“ man pasirodė labai jau teoriniai ir be jokios praktinės naudos. Iš patirties (teko būti ir abituriento ir jo mamos kailyje) žinau, kad vadovėliuose užrašytos tiesos gyvenime yra kur kas sunkiau išgyvenamos.

Kaip gali nepanikuoti abiturientas, kuris egzamino metu patenka į griežto režimo aplinką (kartais net ne savo mokykloje), kurioje sutinkamas akmeniniais veidais apsiginklavusių pedagogų, atpažįstamas tik pagal asmens dokumentą, turi rašyti tik su vienodos spalvos tušu ir, kas ypač svarbu, pataikyti atsakyti į klausimus taip, kad patiktų darbą taisysiantiems „ekspertams“.

Egzaminas jau seniai nebėra tikrasis žinių patikrinimas. Jei jaunas žmogus, nuo pat pirmos klasės buvęs pirmūnu, neišlaiko brandos egzamino, ką tai rodo? Kad jaunuolis visus metus apsimetinėjo gudruoliu, kai iš tikrųjų toks nėra?

Manau, nesuklysiu pasakiusi, kad visa mūsų švietimo sistema, ir egzaminų organizavimas tame tarpe, yra tik absurdo teatras. Skirtumas tik tas, kad, nepaisant prastos režisūros, mes esame priversti jame dalyvauti. Tačiau vis tiek tai tik teatras.

Kiekvienas iš mūsų yra kur kas daugiau, nei kažkoks „ekspertas“ gali įvertinti. Kūrybiškumo ir unikalumo neįmanoma išmatuoti. Kiekviena nauja jaunų žmonių karta yra kur kas laisvesnė ir kūrybiškesnė nei jos pirmtakai, kad ir kaip pastariesiems būtų sunku tai pripažinti. Tik šioms savybėms reikia padėti atsiskleisti.

Jei tau (ar tavo vaikui) nepavyko suvaidinti kažkieno surežisuotame spektaklyje – nenusimink. Gal režisieriui nepavyko atskleisti tavo tikrojo talento, o gal įdėjai per mažai pastangų teksto mokymuisi arba šiandien tiesiog ne tavo diena. Juk dėl to tu staiga netapai blogesniu, nei buvai iki šiol. Atmink, tu esi daugiau, nei švietimo sistema geba išmatuoti. Neleisk jai tavęs sustabdyti. Apsidairyk, kai vienos durys užsidaro, dažniausiai atsidaro kitos. Jei ne, gal liko praviras langas? Išdrįsk praverti jį ir pamatysi, kad gyvenimas iš tikrųjų yra kur kas didesnis ir gražesnis, nei tu iki šiol galėjai įsivaizduoti.

Padėk sau… išgyventi egzaminus.

Padėk sau… nusiimti kaukę

Kaukės… Jas prisimatuojame dar gilioje vaikystėje, kai rūpestingi tėveliai, siekdami išauklėti tikrą visuomenės pilietį, įnirtingai moko nerodyti savo tikrųjų jausmų. Pavyzdžiui, pravirkus mažam vaikui neretai iš šalia esančių pasigirsta „išmintis“ bylojanti apie tai, kad verkti negražu arba, dar blogiau, kad tikri vyrai neverkia. Taip ir auga tas „tikras“ vyras, tobulai išmokytas atitikti aplinkinių lūkesčius, laidantis šmaikščius juokelius, demonstruojantis štanginėje užkačialintus raumenis, bet negalintis pravirkti prie artimojojo kapo duobės.

Mes nuolat mėginam įsisprausti patys ir sugrūsti savo vaikus į visuomenės sukaltus rėmus, net jei tie vaikai akivaizdžiai į juos netelpa. Liepiam užčiaupti srėbtuvę, kai norisi rėkte išrėkti savo nuomonę, mandagiai šypsotis, kai veidas taip ir viepiasi į klaikią grimasą, reikalaujame nedaryti gėdos, nes ką kaimynai pasakys. Ar jums tai nieko neprimena?

Ilgainiui mes įprantame dėvėti kaukes ir taip su jomis suaugame, kad net išmokstame ignoruoti savo pojūčius ir įžvalgas. Bet neišgyventi jausmai niekur nedingsta. Jie kaupiasi, pūva, rūgsta ir galiausiai iškyla į paviršių pačiu netikėčiausiu būdu: depresija, nusivylimu, agresija prieš save ar kitą gyvą būtybę, migrena ar neaiškios kilmės uždegimais. Tuomet mes griebiamės už galvos, mindome tradicinių ir netradicinių gydovų slenksčius ir keikiame negailestingą likimą.

Jei pastebėjai, kad vis daugiau pinigų išleidi kosmetikai ir drabužiams, vis dažniau stengiesi išvengti vienumos, vis rečiau pažvelgi sau į akis veidrodyje, vis dažniau viduje jauti tuštumą ir šaltį, suklusk. Galbūt tu bėgi nuo tikrojo savęs ir sergantį vidų mėgini paslėpti po puošnesne išore.

Nors keletą minučių per dieną pabūk tyloje, atsiverk pats sau: pamėgink įvardinti savo jausmus ir kūno pojūčius. Giliai kvėpuodamas masažuok tašką HT-5. Tai padės tau suvokti save ir priimti tai, kas iš tikrųjų vyksta tavo gyvenime.

Padėk sau… nusiimti kaukę.

Padėk sau… būti unikaliu

Nepasitikėjimas savimi gali kilti dėl įvairiausių sveiku protu suvokiamų ir nesuvokiamų priežasčių. Norėdami jį susigrąžinti ar išsiugdyti iš naujo mes pereiname tikrus kryžiaus kelius, kurių kiekvienoje kryžkelėje mūsų tyko visokio plauko guru, siekdami primygtinai įsiūlyti savo gyvenimo tiesas. Tačiau kartais mūsų stipriųjų pusių paieška neduoda rezultatų dėl labai banalios priežasties – savęs lyginimo su kitais.

Manau, nesuklysiu pasakiusi, kad daugelis iš mūsų pradeda ir užbaigia dieną ne malda, o… socialinių tinklų peržiūra. Taip vadinamoje veidaknygėje (snukiagnygėje arba facebook‘e) draugai ir draugų draugai nesibodėdami piešia šaunias savo gyvenimo istorijas: žemėlapių tikslumu nurodo kelionės maršrutą, prisičekina (ang. check in) įspūdingiausiuose koncertuose ar aukštuomenės baliukuose), detaliai sukataloguoja namų interjero ar savo patobulintos išvaizdos nuotraukas, informuoja apie santykių pradžią, įregistruotą santuoką ir net šeimos pagausėjimą.

Kartais net ir man, turinčiai nuostabią šeimą, dirbančiai mylimą darbą ir tikinčiai gyvenimo dosnumu, bevartant veidaknygės puslapius apninka nesuvokiamas liūdesys ir bando prisikabinti eilinį kompleksą žadanti mintis, nes aš ir to neturiu, ir ten nebuvau, ir tuo negaliu pasigirti…

Jei ir tau benardant svetimų gyvenimų platybėse kaimyno pagauta laimės paukštė trinktels uodega per veidą, nenusimink, o įdėmiau įsižiūrėk į save. Tu neprivalai atrodyti taip, kaip kiti, turėti tą patį, kaip kiti, pabuvoti ten pat, kur ir kiti. Prisimink – tu esi unikalus tobulo kūrėjo meno kūrinys su savitais veido bruožais, nepakartojamu gyvenimo scenarijumi ir dar neatrastais talentais. Ieškok jų ir vietoj svetimų gyvenimų peržiūros mėgaukis savojo privalumais ir trūkumais, nes būtent jie mums padeda išsiskirti iš pilkos masės.

Padėk sau… būti unikaliu.

Padėk savo širdžiai…

Jei paklausčiau jūsų,  ar esate laisvas savo sprendimuose,  pasirinkimuose ar net mąstyme, ką atsakytumėte?

Sąžiningi mokinukai, viliuosi, dar vadovaujasi autoritetų (tėvų, senelių, mokytojų arba mistinių herojų) nuomone. Daugumos paauglių, kad ir kaip būtų gaila, sprendimų priėmimo varomoji jėga yra maištas arba bandos jausmas. O kaip gi mes, save laikantys suaugusiais?

Teoriškai, palikę tėvų lizdą ir pradėję savarankiško gyvenimo kelią mes įgyjame sprendimų priėmimo laisvę. Tačiau, ar tikrai? Pasirodo, gana dažnai eiti prieš savo prigimtį mus priverčia ne kas kitas, o giminės – gentainiai, kurie, atrodytų, galėtų priimti, gerbti ir saugoti mūsų asmenybę…

Ar jums niekada neteko važiuoti sveikinti pirmagimio susilaukusios pusseserės (kuri pirmai progai pasitaikius primena jūsų paauglystės paslydimus) tik todėl, kad nenorite nuvilti tikrai gero žmogaus – jos mamos?

Ar neteko sukandus dantis keliauti švęsti dėdės jubiliejaus į kaimo glūdumą (kurioje jūsų alkoholinė abstinencija ir vegetarizmas sukelia eilinius svaičiojimus apie miesčionizmą ir …) tik todėl, kad dėdė kadaise sušelpė jus keliais eurais?

Ar neteko grįžti gimtinėn tik dėl to, kad su Tėvo diena pasveikintumėte tėtį (nuo kurio belagariačkos (baltosios karštinės) su mama bėgdavote slėptis pas kaimynus) tik todėl, kad to labai prašo mama?

Ar tikrai niekuomet nevažiavote kelti žemės ūkio pas močiutę (kuri beveik nebepaeina, bet negali parduoti gyvulių, nes taip yra pratusi) tik todėl, kad ji jūsų močiutė?

Jei į visus klausimus atsakėte neigiamai, sveikinu, jūs esate iš tų laimingųjų, kurie gali sau leisti būti laisvi giminės apsuptyje. O likusiems (tame tarpe ir sau) noriu palinkėti: po laiko, praleisto gentainių tarpe, būtinai palepinkite save širdžiai malonia veikla. Tebūnie tai bus kvapnios kavos puodelis, atpalaiduojantis masažas, pasisėdėjimas mylimųjų ar šiaip malonių žmonių draugijoje, o gal net aktyvus šopingas (apsipirkimas). Tinka viskas, kas padeda pasijausti ypatingu. Patikėkite, širdžiai to labai reikia, nes širdis – mūsų sielos namai.

Padėk sau… pamatyti savo kelią

Paslaptingoji „trečioji akis“, viršutinė dvasinė saulė, šeštoji čakra Adžna, viršutinis Dan Tian  – tai tarp antakių esančio taško YIN TANG pavadinimai. Nieko keista, kad šis taškas mums dažniausiai asocijuojasi su dvasingumu, nušvitimu ar net magiškomis galiomis. Jį galima aptikti daugelio senovės kultūrų palikime ir išmėginti šiuolaikinių dvasinių praktikų metu.

YIN TANG taškas siejamas su posmegenine liauka (hipofize), reguliuojančia svarbiausius organizme vykstančius procesus.

Masažuokite šį tašką pavasarinio gamtos šurmulio metu, kai visa, kas gyva, pradeda naują gyvavimo etapą. Jis padės susikurti ateities viziją: pažvelgti į savo vidų ir suprasti, kur link turime judėti, kokį kelią reikėtų pasirinkti, kad įgytume daugiau patirčių ir kaip tie medžiai – niekada nenustotume augti.