Padėk sau… mokydamasis

Sakoma, kad mokytis niekada nevėlu. Esu vaikščiojantis šio teiginio patvirtinimas, nes, kiek save pamenu, nebuvo dar tokio laikotarpio, kuomet kur nors nesimokyčiau. Tik bėgant metams ir ilgėjant gyvenimiškai patirčiai (esu jau praėjusio tūkstantmečio kūdikis) keičiasi požiūris į mokslą.

Mokykloje buvo labai smagu. Nors buvau pirmūnė, bet mokslai užimdavo mažiausią mano dienos dalį. Buvau nepataisoma aktyvistė: tai folkloro ansamblis, tai šokių kolektyvas, tai skaitovų konkursas, tai mokyklos radijo reportažai… Tiesiog nebuvo kada mokytis! Be to, kiekvieną dieną kuris nors iš klasiokų, o jų margumu skųstis tikrai negaliu: ir nusikaltėliai, ir mokslininkai, ir verslininkai, iškrėsdavo kokį nors bajerį. O kur dar ekskursijos, privalomos žemės ūkio kėlimo akcijos ir taip vadinamos darbo-poilsio stovyklos…

Studijų metai – tai laikas, kai nutrūksti nuo grandinės ir neri į studentavimo vandenis. Kokie dar mokslai, kai aplinkui tiek gyvenimo pagundų! Ar išliko kokių nors praktinių žinių – abejoju. Tačiau metai praleisti gimtojoje Alma mater buvo tikra išgyvenimo mokykla. Išmokau išsivirti košę iš kirvio (čia toks posakis iš sovietinio multiko, suprask – pasigaminti valgį iš nieko), parašyti darbą per naktį ir nerealiai greitai susirasti bet kokią informaciją.

Tačiau šie mokslai tam tikra prasme buvo priverstinis dalykas. Juos buvau priversta praeiti idant gaučiau popierius, įrodančius, kad turiu aukštąjį (žinoma ir vidurinį) išsilavinimą. Visai kitoks mokymasis prasidėjo vėliau, sukūrus šeimą ir įsitvirtinus visuomenės mėsmalėje.

Kažkokiu sunkiai paaiškinamu būdu likimas mane atvedė į alternatyvios medicinos sritį. Kinų medicina mane pasigriebė į įtraukė į tokią srovės tėkmę, kad vos spėju irtis. Kiekvieną kartą prisėdus prie knygų, straipsnių ir video pamokų nespėju gerti mano protui visiškai naujų dalykų, kurie aukštyn kojomis verčia ne tik mano pasaulio suvokimą, medicinos žinias, bet ir požiūrį į save. Penkių elementų sistema, yin-yang teorija, qi energijos judėjimas man jau seniai yra savaime suprantamas dalykas. Bet suvokimas, kad galiu stiprinti konkretų savo vidaus organą išleisdama tam tikrą garsą, atlikdama tam tikrą judesį ar paspausdama tam tikrą kūno tašką, man vis dar kelia malonius šiurpuliukus. Kasdien džiaugiuosi, kad studijuodama senosios kinų medicinos išmintį randu atsakymus į tiek daug klausimų. O juk galėjau viso to ir nesužinoti…

Jei ir tu jau esi įgijęs karjerai reikalingą (arba ne) išsilavinimą, bet jauti, kad tavo gyvenimui kažko trūksta, jei ir tau kyla klausimai į kuriuos net geriausias draugas googl‘as negali pasiūlyti atsakymo, jei besikeičianti kūno išvaizda neatitinka vidinės dvasios polėkio – mokykis. Juk pensija vis vien tik tolsta ir tolsta. Net nepastebėsi, kaip aplinkinių tarpe atsiras vis daugiau bendraminčių, šalia kurių jausiesi suprastas ir savas. Tau atsivers kur kas platesnis pasaulio suvokimas ir dabartinės problemos praras pasaulinį maštabą. Tačiau svarbiausia – tu atrasi visiškai kitokį save. Ir patikėk, tau tai patiks.

Padėk sau… mokydamasis.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *