Padėk sau… priimti iššūkius

Rugsėjo pabaigoje nuėjau į banką atsiimti pagaminto studento pažymėjimo. Darbuotoja, matyt, ilgokai buvo išėjusi, nes prie jos stalelio šurmuliavo nekantraujančių studentų būrelis. Dauguma sustojome į vieną eilę, tačiau jauna porelė nutarė atsistoti priešingoje stalelio pusėje. Pastebėjusi, kad eilė juda, o į juos niekas nekreipia dėmesio, mergina ėmė nepatenkinta burbėti. Kai prie stalelio priėjau aš ir banko darbuotoja pasilenkė ieškoti mano bilieto, mergina iškošė: „penkiasdešimt metų, o dar sugalvojo mokytis“. Teisybę pasakius, tikslios žodžių tvarkos neprisimenu, bet labai gerai atsimenu jausmą, kuris tuo metu mane persmelkė. Man tereikėjo pasukti galvą, juk mergina stovėjo visai šalia, ir ką nors atsakyti, bet aš susilaikiau. Meluočiau, jei sakyčiau, kad manęs jos žodžiai nepaveikė. Paveikė, tačiau kitaip, nei tikėjosi jų autorė.

Važiuodama namo iš troleibuso išlipau keleta stotelių anksčiau, kad galėčiau pamąstyti. Banke išgirsti žodžiai mane užgavo, bet nei mano požiūriui į mokslą, nei tolesniam gyvenimui įtakos tikrai neturės. Tuo metu aš mąsčiau apie tuos, kuriuos gatvėje išgirstas žodis gali visiškai sugniuždyti.

Įsivaizduokite vaiką, kuris gimė su negalia ir negali vaikščioti. Ir štai milžiniškų savo, tėvelių ir medikų pastangų dėka, kęsdamas sunkiai žodžiais nusakomą skausmą, vaikutis pradeda vaikščioti. Jo žingsniai yra nedrąsūs, lėti ir, žinoma, šiek tiek kreivoki. Bet vaikui tai didžiulis pasiekimas: jis gali vaikščioti! Ir štai eina pro šalį koks nors intelekto nesužalotas žmogus ir lepteli šaižią pašaipą…

Labai tikėtina, kad mūsų visuomenėje tokių žeminančių „komplimentų“ mažasis didvyris per savo gyvenimą išgirs begalę: darželyje, mokykloje, kieme, gatvėje… Kaip manote, ar jam užteks jėgų sukandus iš skausmo ir nevilties dantis toliau atlikinėti fizinius pratimus ir, kas dar svarbiau, sugebėti pamilti save kitokį?

Jei tau kada pasitaikys tapti patyčių objektu, neskubėk daryti blogų išvadų apie save. Kitų nuomonė nepadaro tavęs blogesniu, nei esi. Tai ne tavo, o pašaipūnų galvose trūksta varžtelių. Tai jiems teks atidirbti už surinktus blogos karmos taškus.

Atmink, niekas nenutinka šiaip sau. Jei tau gyvenime teko didžiulis iššūkis, vadinasi tu esi pakankamai stiprus jį įveikti.

Padėk sau… priimti iššūkius.

Padėk sau… stebėdamas

Savo mokiniams visuomet siūlau stebėti save ir savo aplinką, nes daugelis esminių dalykų atsiskleidžia paprasčiausiu būdu kasdieniame gyvenime.

Ryte pabudau pavargusi. Naktį protas toliau gromulojo nuo rugsėjo prasidedančio itin intensyvaus gyvenimo peripetijas. Atrodo, kad ateities baimės, kurias dieną sąmoningai mėginu ignoruoti ir paslėpti po fiziniais ir protiniais darbais, naktį pasalūniškai įsibrauna į pasąmonę ir išlenda visu savo gražumu.

Tokia sunkaus minčių bagažo prikrauta galva atvažiavau į darbą. Mėginau atsipalaiduoti, giliai pakvėpuoti ir net minutėlę pamedituoti, tačiau niekas nesisekė. Ir tame nebuvo nieko keisto. Aš buvau tarsi ąsotis, sklidinas drumzlino vandens. Gali į jį pilti net ir šventintą vandenį, tačiau niekas nepasikeis, nes jis paprasčiausiai ten nebetilps.

Tik pradėjusi masažuoti klientės veidą pajutau, kaip sunkumas iš galvos kažkur nyksta, po truputėlį užleisdamas vietą šviesesnėms ir kur kas optimistiškesnėms mintims. Mėgstamas darbas daro stebuklus!

Po veido masažo atsimerkusios klientės pirmieji žodžiai buvo: „kaip šviesu“. Nuskambėjo šiek tiek keistokai, tačiau tuo metu jų visai nesureikšminau. Maža ką, gal moteris buvo prisnūdusi. Ir tik gerokai vėliau man paaiškėjo paprasčiausia tiesa.

Kinų medicinoje yra tokie magiški net tūlam vakariečiui girdėti žodeliai YIN ir YANG. Tai dvi priešybės: šalta ir šilta, žemyn ir aukštyn, moteris ir vyras, tamsa ir šviesa, sunkumas ir palengvėjimas… Iš jų susideda visas mūsų pasaulis. Tačiau jos negali egzistuoti viena be kitos. Juk kaip mes žinosime, kad yra šviesu, prieš tai nepabuvę tamsoje? Kaip pajausime palengvėjimą, prieš tai neišgyvenę sunkumų?

Kitą kartą, kai tavo gyvenime prasidės juodas periodas – nenuleisk rankų ir neprarask vilties. Prisimink, kad, motulė Gamta visame kame mėgsta pusiausvyrą, kurios dėka net po pačios niūriausios nakties išaušta naujas ir šviesus rytas. Gal tau buvo lemta pasinerti į gilią tamsą, kad pamatytum brėkštančios aušros grožį…

Padėk sau… stebėdamas.

Padėk sau… mokydamasis

Sakoma, kad mokytis niekada nevėlu. Esu vaikščiojantis šio teiginio patvirtinimas, nes, kiek save pamenu, nebuvo dar tokio laikotarpio, kuomet kur nors nesimokyčiau. Tik bėgant metams ir ilgėjant gyvenimiškai patirčiai (esu jau praėjusio tūkstantmečio kūdikis) keičiasi požiūris į mokslą.

Mokykloje buvo labai smagu. Nors buvau pirmūnė, bet mokslai užimdavo mažiausią mano dienos dalį. Buvau nepataisoma aktyvistė: tai folkloro ansamblis, tai šokių kolektyvas, tai skaitovų konkursas, tai mokyklos radijo reportažai… Tiesiog nebuvo kada mokytis! Be to, kiekvieną dieną kuris nors iš klasiokų, o jų margumu skųstis tikrai negaliu: ir nusikaltėliai, ir mokslininkai, ir verslininkai, iškrėsdavo kokį nors bajerį. O kur dar ekskursijos, privalomos žemės ūkio kėlimo akcijos ir taip vadinamos darbo-poilsio stovyklos…

Studijų metai – tai laikas, kai nutrūksti nuo grandinės ir neri į studentavimo vandenis. Kokie dar mokslai, kai aplinkui tiek gyvenimo pagundų! Ar išliko kokių nors praktinių žinių – abejoju. Tačiau metai praleisti gimtojoje Alma mater buvo tikra išgyvenimo mokykla. Išmokau išsivirti košę iš kirvio (čia toks posakis iš sovietinio multiko, suprask – pasigaminti valgį iš nieko), parašyti darbą per naktį ir nerealiai greitai susirasti bet kokią informaciją.

Tačiau šie mokslai tam tikra prasme buvo priverstinis dalykas. Juos buvau priversta praeiti idant gaučiau popierius, įrodančius, kad turiu aukštąjį (žinoma ir vidurinį) išsilavinimą. Visai kitoks mokymasis prasidėjo vėliau, sukūrus šeimą ir įsitvirtinus visuomenės mėsmalėje.

Kažkokiu sunkiai paaiškinamu būdu likimas mane atvedė į alternatyvios medicinos sritį. Kinų medicina mane pasigriebė į įtraukė į tokią srovės tėkmę, kad vos spėju irtis. Kiekvieną kartą prisėdus prie knygų, straipsnių ir video pamokų nespėju gerti mano protui visiškai naujų dalykų, kurie aukštyn kojomis verčia ne tik mano pasaulio suvokimą, medicinos žinias, bet ir požiūrį į save. Penkių elementų sistema, yin-yang teorija, qi energijos judėjimas man jau seniai yra savaime suprantamas dalykas. Bet suvokimas, kad galiu stiprinti konkretų savo vidaus organą išleisdama tam tikrą garsą, atlikdama tam tikrą judesį ar paspausdama tam tikrą kūno tašką, man vis dar kelia malonius šiurpuliukus. Kasdien džiaugiuosi, kad studijuodama senosios kinų medicinos išmintį randu atsakymus į tiek daug klausimų. O juk galėjau viso to ir nesužinoti…

Jei ir tu jau esi įgijęs karjerai reikalingą (arba ne) išsilavinimą, bet jauti, kad tavo gyvenimui kažko trūksta, jei ir tau kyla klausimai į kuriuos net geriausias draugas googl‘as negali pasiūlyti atsakymo, jei besikeičianti kūno išvaizda neatitinka vidinės dvasios polėkio – mokykis. Juk pensija vis vien tik tolsta ir tolsta. Net nepastebėsi, kaip aplinkinių tarpe atsiras vis daugiau bendraminčių, šalia kurių jausiesi suprastas ir savas. Tau atsivers kur kas platesnis pasaulio suvokimas ir dabartinės problemos praras pasaulinį maštabą. Tačiau svarbiausia – tu atrasi visiškai kitokį save. Ir patikėk, tau tai patiks.

Padėk sau… mokydamasis.

Padėk sau… ieškoti atsakymų

Pastaruoju metu jaučiuosi taip, lyg mano galvoje nebebūtų likę laisvos vietos. Lyg ir bandau pasidėti ten kokią svarbią mintį, tačiau ji akivaizdžiai nebetelpa ir pačiu reikalingiausiu metu ji iš ten išgaruoja. Vieni sako, kad tai dėl nenuspėjamų šiųmetės vasaros orų (tai karštis skrudina, tai liūtys iki paskutinio siūlelio skalauja), kiti gi – kad metas atostogoms. Bet, kaip pasakytų Malderis iš X failų: „tiesa slypi kažkur anapus“.

Dabartinis laikmetis išsiskiria begaline informacijos gausa. Ji braunasi į mūsų gyvenimą iš visų pageidaujamų ir nepageidaujamų šaltinių. Ir, kas keisčiausia, ta informacija neretai būna net labai prieštaringa.

Jau nuo seno visi medikai ir net jiems prieštaraujantys tarpusavyje sutaria, kad vanduo – gyvybės šaltinis, kuris išplauna iš organizmo toksinus ir drėkina odą. Tačiau staiga vienas garbus daktaras per televiziją visai tautai ima ir pareiškia, kad abi tiesos, kurias ir aš iki šiol autoritetingai porinau savo klientams, tėra mitas. Arba tas užburtas ratas su skiepais. Vieni liepia skiepytis, nes, girdi, tik skiepų pagalba žmonijai pavyko išnaikinti baisias ligas. Kiti gi siūlo prasikrapštyti akis, kad pamatyčiau kiek naujų ligų tie „žmonijos gelbėtojai“ su savimi atsinešė. Tai kurie gi iš jų teisūs?

Mano nuomone, didžiausias pavojus, slypi tame, kad mes įpratome klausti ir, kas dar blogiau,  klausyti kitų nuomonės. Atsakymų į visus klausimus stengiamės ieškoti visose įmanomose vietose, tik ne savyje. Galbūt mūsų pasąmonė seniai turi mums taip reikalingą informaciją ir mėgina ją perduoti minčių, emocijų ir net fizinių pojūčių pagalba, tačiau mes jos paprasčiausiai negirdime. Arba taip nepasitikime savimi, kad net ir girdėdami ignoruojame.

Kaip moko Rytų išmintis, kiekvienas iš mūsų esame motulės gamtos dalis. Mūsų kūnai turi gebėjimą gydyti save, o sielai yra duotas prigimtinis žinojimas. Tik tam, kad pamatytume, išgirstume, pajaustume ir suprastume, reikia nors kartais atsiriboti, išsivalyti mintis (žinoma, nepakenktų ir kūną) ir pabūti tuščiu indu. Kaip į pilną ąsotį neįmanoma įpilti vandens, kad ir koks gydantis jis būtų, taip ir negatyvo, streso ir amžino skubėjimo sukeltų minčių spiečiaus neįmanoma papuošti gaiviomis mintimis, kad ir koks guru mums jas būtų atskleidęs.

Jei ir tave kartais kamuoja perkrauto kompiuterio sindromas – sustok. Pabūk vienas pats. Tyloje. Čia ir dabar. Pamėgink aplinkinių garsų maišalynėje išgirsti save. Įsiklausyk. Net neabejoju, kad sužinosi apie save daug naujo. Patikėk, tu esi pats didžiausias savo gyvenimo ekspertas. Neieškok atsakymų išorėje, jie slypi tavo viduje. Tau tereikia tik išmokti juos pasiekti.

Padėk sau… ieškoti atsakymų.

 

Padėk sau. Mokykis užsienio kalbų

Prisipažinsiu, esu pamišusi (tikiuosi gerąja prasme) dėl kinų medicinos. Kiekvieną laisvą minutę neriu į tuos senovinės išminties vandenis ir ieškau perliukų, kuriais galėčiau padabinti savo ir kitų gyvenimus. Angliškai literatūrai pradėjus okupuoti mano lentynas, pabudo tautiškas noras surinkti kuo daugiau knygų šia tema gimtąja kalba. Deja, lietuviškų knygų leidėjai literatūra apie kinų mediciną savo skaitytojų nelepina, todėl kiekviena knyga šia tema man yra tikras atradimas.

Neseniai viena draugė užsiminė apie knygą, kurioje aprašomas veido masažas pagal kinų mediciną. Man, dėl kinų medicinos pamišusiai masažuotojai, įsigyti šią knygą tapo garbės reikalu. Pirmiausia susiradau ją  bibliotekoje (teko net rezervuotis ir eilėje palūkėti). Tačiau skaityti jos nebuvo kada, reikėjo skubiai leistis į nuosavos knygos paieškas. Prasidėjo naršymas interneto platybėse. Deja, 2008 m. išleistos knygos nei knygynuose, nei interneto parduotuvėse jau nebebuvo. Išgelbėjo viena vilnietė (dar vienas atvejis, kai Kaunas dėkoja Vilniui), paskelbusi apie mane dominančios knygos pardavimą senų knygų tinklalapyje.

Ir štai vieną gražų ir vėlyvą vakarą guliu lovoje su išsvajota knyga rankose. Prisipažinsiu, man, kaip šioje srityje besidarbuojančiam specialistui, nežinomos informacijos knygoje pasirodė mažokai. Bet niekis, svarbiausia, kad ji man bet kada bus ranka pasiekiama…

Užmetu akį į turinį ir mano dėmesį patraukia antraštė „Gyvenimas darnoje su metų laikais“. Nors dabar jau vasara ir paskaityti derėtų apie tai, bet aš turiu įprotį (gana retą šiais laikais) skaityti skyrių nuo pradžių. Taigi pradedu nuo pavasario, kuriam (pasak vertėjos) priskiriami kepenų ir… gaubtinės žarnos meridianai?!

Nepatikėjau savo akimis. Puoliau ieškoti originalaus kūrinio ištraukų savo geriausio draugo Googl‘o  knygų apžvalgoje. Kaip ir derėjo tikėtis, tai vertimo klaida. Gallbladder yra išversta kaip gaubtinė žarna, nors turėtų būti tulžies pūslė. Sutikite, kad nereikia būti mediku, kad atskirtum tulžies pūslę nuo gaubtinės žarnos. Net Google vertėjas nesiūlo tokio vertimo.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Man, kinų medicinos pasaulyje gyvenančiai beveik dešimtmetį, šis vertimas sukėlė ironišką juoką, kaip kažkada Artūro Orlausko paviešinami nesąmonių muziejaus eksponatai. Tačiau tuo pat metu kūnu perbėgo ir mažas šiurpuliukas: o kas jei taip būtų verčiami medicinos vadovėliai?

Taigi, išvada: mokykimės užsienio kalbų, kad galėtume skaityti knygas originalo kalba.

P.S. Tiems, kam vis tik sunku atskirti tulžies pūslę nuo gaubtinės žarnos:

Tulžies pūslė (lot. vesica fellae) – kriaušės pavidalo virškinamojo kanalo organas, kuriame kaupiasi kepenų gaminama tulžis.

Gaubtinė žarna (lot. colon) – storosios žarnos dalis, kuri prasideda nuo aklosios žarnos ir baigiasi tiesiąją žarna.